Latest Blog Post

Bing Bong 🌟

Atėjau į Big Bang vakarėlį paprastai – vyro dovanotas agurkėlio kostiumas, kišenėj dvi Pop kolos ir pakelis kramtomosios. Tikslas buvo vienas – pašokti su Martin prieš didijį šou. Ir, žinot, viskas klostėsi gerai iki momento, kai DJ perėjo nuo „deep house“ prie „kniaukiančios bosistės ant sugedusio dulkių siurblio“ remikso. Kol skambėjo prasta muzika, kažkas man pasiūlė suktinę. Skonis buvo aitrus bei rūgštokas, vertė pakosėti. Bet štai – trumpas susitikimas kieme ir po trijų suktinės dūmų aš šokau su medžiu, kurio šakos apkabino taip tvirtai lyg būtų laukęs manęs visą vakarą. Tada, kažkur iš apačios prišliaužė sraigė vardu Kevinas, taip lėtai ir oriai, atrodė, jog ne šliaužia, o pasirodo spaudos konferencijoje — akivaizdžiai turintis reikalų, ir iš karto jį priėmiau kaip autoritetą. Mes pasikalbėjom apie egzistencinį briedžių vienišumą, apie tai, kaip arbūzai iš tikro yra uogos, ir kodėl pasaulyje per mažai žmonių-kačių. Tuo tarpu fone degė ledo skulptūra, kažkas kvietė dvasias per skrudintuvą, o vienas vaikinas prisiekinėjo, kad jo akys dabar yra ultravioletinės spalvos.

Staiga atsipeikėjau – Martino nebėra. Ar jis pametė mane? Ar aš jį? O gal mus abu išgąsdino vakarėlio širdis – tas violetinis kilimas, kuris alsavo ir šnabždėjo „pagausiu, pagausiu“. Aš puoliau ieškoti jo - pralindau po stalu, kur vyko šachmatų turnyras tarp dviejų papūgų ir vos išvengiau konflikto su žmogumi, kuris prisiekė ginti šokoladinių ledų garbę kalaviju. Laikas spaudė – kilimas atrodė vis piktesnis ir ėmė man kandžioti kulkšnis.
Galiausiai išbėgau į lauką ir radau jį – įkritusį į krėslą, užsimerkusį bet veidu į dangų, su keista šypsena, tarsi kalbėtųsi su Kevinu. Pajudinau jį už peties, ir sakau: „Martin, kelkis, mes vėluojam. Ir reikia nu... bent truputį... atsigauti.“ Jis sumurmėjo kažką apie kažką... Aišku. Abu dar pakankamai gyvi – reiškia vakaras pavyko. Vaje, koks įspūdingas ir įdomus pobūvis, niekada nepamiršiu! 🥂✨