Latest Blog Post

Pasivaikščiojimas

Lukas ir Kaia grįžo į Londoną po kelionės, kuri buvo tarsi jų pabėgimas nuo realybės, pabėgimas nuo vaikų, skalbimo, pieniškų makaronų vakarienėms ir visur besimėtančių žaislų. Jie aplankė keletą pasaulio paplūdimių, kur galėjo pasimėgauti vienas kitu, prisiminti, kad jie vis dar tie patys du žmonės, kurie kažkada negalėjo atitraukti akių vienas nuo kito.

Vos tik pravėrė namų duris, atostogų idilė baigėsi. Aria ir Henrikas juos pasitiko kaip uraganas: vienas puolė ropštis ant Luko pečių, kitas tampė Kaiai plaukus ir reikalavo, kad jau septintą kartą būtų paskaityta ta pati knyga.

Vakarui nurimus, kai vaikai galiausiai išsikvėpė ir užmigo, Lukas ir Kaia trumpam ištrūko pasivaikščioti Londono gatvėmis.

Prie Temzės jie sustojo. Lukas atsistojo už Kaios nugaros, prisiglaudė, rankos patogiai įsitaisė ant jos klubų, o smakras ant peties.

Tavo ausys šaltos, – sumurmėjo Kaia.

Tavo plaukai mane kutena, – atsakė Lukas.

Tylėjo. Sekundę. Dvi. Kol Lukas tyliai pridūrė:

Žinai, kad myliu tave, ania?

Kaia šyptelėjo ta puse šypsenos, kurioje Lukas įskaitė paslėptą mintį: „Žinau, bet dar kartą pakartok.“

Be proto myliu, - tarė Lukas dar stipriau ją apkabindamas.

Ir jie liko stovėti – ne idealūs, ne tobuli, bet savi. Ir tai buvo jų kasdienė, jauki ir tikra meilė.