Latest Blog Post

nuvarytas į kapus

Tądien viskas tiesiog baisiai krito iš rankų.

Iš pradžių jis sudaužė vieną lėkštę. Tada antrą. Nepasisekė ir porai taurių.

Bet gal nieko tokio? Juk kai kuriems dalykams paprasčiausiai lemta kristi – snaigėms iš dangaus, rieduliams nuo kalnų, jo ambicijoms nuveikti gyvenime ką nors naudingo. Ir, tądien šiaip ne taip parsiradęs namo, Adonis nutarė susirasti darbelį, kuriame visiškai nieko baisaus, jei ką nors pamestų. Pokyčių reikėjo visiškai ne todėl, kad buvo užsitraukęs vadovės rūstybę, o todėl, kad norėjosi išbandyti ką nors naujo ir galbūt tinkamesnio.

Taigi šitaip jis žengė pro kapinių vartus.

Žinoma, ir čia buvo gyva (!) galybė progų susimauti, bet čia vyravo ramybė. Nebuvo jūros su visais savo neaiškiais padarais, nereikėjo klaidžioti po kalnus. Ir jei nešdamas kokią urną netyčia ją išmestų – na, greičiausiai nieko baisaus, juk tradiciškai daugumos kaulelių vieta ir yra ant žemės. Po ja. Žodžiu, viskas kaip ir priklauso pagal pasaulio tvarką.

Tėvam nesakė. Ir taip užsiėmę. Į „Koks čia tas naujas darbas?“ galės atsakyti „Ai, vėl su žmonėm“. Dar broliui grasinti, kad žino vietelę, kur paslėpti kūną. Ir kad kokį tamsų vakarą gali parodyti.

Klestelėjęs ant suoliuko priešais kažkieno kapą, Adonis atsiduso ir pats sau šyptelėjo. Buvo tikras, kad dabar tikrai galės kurį laiką pagyventi ramiai, be jokių nuotykių.

Tik kad kažkoks labai įtartinas šešėlis staiga patraukė akį.